Darius Maikštėnas: Lietuvos istorinis šansas tapti energijos eksportuotoja
Nuo 1,5 iki 2 mlrd. eurų per metus. Tokią sumą kasmet Lietuva atseikėja už suvartojamą importinę elektrą, dujas bei naftos produktus. Dalis šios sumos nukeliauja ir į mūsų valstybei nedraugiškų Rytų šalių režimų kišenes.
Tačiau smarkiai besiplėtojančios technologijos ir apsiimtas regiono žaliosios transformacijos lyderės vaidmuo Lietuvą jau po kelių dešimtmečių gali paversti atsinaujinančios elektros energijos bei stambia ateities kuro – žaliojo vandenilio eksportuotoja. Žvelgiant į sekmadienio įvykius virš Baltarusijos oro erdvės drįsčiau sakyti, kad tokia ateities perspektyva yra ne tik reali galimybė, bet ir nacionalinį saugumą sutvirtinsianti būtinybė.
Tai, kad Lietuva, kartu su visu Baltijos regionu turi itin stiprų potencialą tapti energiją eksportuojančia šalimi, šiandien gali paliudyti kiekvienas regioninis ilgalaikis investuotojas, analizuojantis ir vertinantis savų investicijų tvarumą. Kada ir kaip tai įvyks? Vienu iš potencialaus lūžio metų galėtų tapti 2030-ieji. Iki tol Baltijos šalyse bus dedamos pastangos siekiant tapti pilna energetiškai save aprūpinančiu regionu, kuriame gamyba iš atsinaujinančių šaltinių padengia vietos poreikius. Tačiau po šios datos dėl savo gamtinių sąlygų Lietuva, kartu su Baltijos sesėmis, turi šansą tapti ne tik elektros, bet ir žaliojo vandenilio eksportuotoja.
Įvairios prognozės rodo, kad sparčiai iškastinio kuro atsisakančioje Europoje, kuri transformuoja tiek savo pramonės sektorių, tiek transportą, metinio žaliojo vandenilio poreikis gali siekti nuo 1000 iki 3000 teravatvalandžių. Tam, kad geriau įsivaizduotume apie kokius energijos kiekius eina kalba, iliustracijai paminėsiu, kad viena teravatvalandė yra lygi vienam dideliam laivui dujų.
Būtina sąlyga šiam didžiuliam žaliojo vandenilio kiekiui išgauti – žalioji generacija iš vėjo bei saulės. Viena iš neseniai atliktų ES studijų parodė, kad atsižvelgiant į gyventojų tankį, pramonės poreikius ir geografinę padėtį, Lietuva po kelių dešimtmečių turi galimybę pagaminti nuo 150 iki 200 teravatvalandžių žaliosios energijos. Tik primenu, kad šiuo metu per metus mūsų šalis suvartoja apie 12 teravatvalandžių elektros energijos.
200 teravatvalandžių pavertimas žaliuoju vandeniliu reikštų tarp 5 ir 10 mlrd. eurų apimties eksportą per metus. Ir net jeigu iš fantastikos srities atrodančios 10 mlrd. eurų eksporto sumos nepasieksime, tai sumaniai transformuodami savo ūkį ir transportą, dabartinį 2 mlrd. eurų deficitą per metus pradžioje nesunkiai galime nunulinti. O vėliau pradėdami eksportuoti, vietoje iš šalies išvežamų apie 2 mlrd. eurų per metus, analogišką ar didesnę sumą uždirbtume iš šio ateities kuro pardavimo.
Tai – milžiniška paskata visai regiono ekonomikai. Tačiau matant ilgalaikę perspektyvą ir didelį paveikslą tuo pačiu metu itin svarbu greitai atlikti įvairių tarpinių žingsnių, pavyzdžiui, transformuoti transporto sektorių ar sparčiai vystyti vietos gamybą. O vienareikšmiškai svarbiausiu projektu Lietuvoje kelyje iš energijos importuotojos į eksportuotoją yra sinchronizacija su kontinentine Europa. Jos neįvykdžius ir neatpratinus viso regiono nuo rytietiškos energijos importo, visos kalbos apie žaliosios energijos eksportą tebus tik graži, bet neįgyvendinama vizija.
Turime istorinę galimybę ir vienas geriausių perspektyvų visoje Europoje tapti ateities energetikos lyderiais ir prisidėti prie tikro proveržio – Lietuvos tapimo stambia žaliosios energijos eksportuotoja. Susitelkime kiekvienas darydami tai, kas nuo mūsų priklauso, ir mums tai pavyks.
